Sužinokite, kurių specialybių darbuotojai šiuo metu paklausiausi

Informacijos šaltinis žurnalas Moteris: https://bit.ly/2Zc0DKH

Kai abiturientą sūnų turinti kolegė ėmė naršyti internete ieškodama, kurios specialybės šiuo metu paklausios – kad galėtų atžalai patarti, kur stoti, nusprendžiau to pasiteirauti profesionalų. Apie dabartines įsidarbinimo galimybes pasakoja personalo atrankos įmonės „Atranka360“ Vilniaus padalinio vadovė Lolita Paragytė-Agejeva.

Į kokias pozicijas darbuotojų paieška šiuo metu didžiausia? Kurios specialybės ne itin paklausios? Lietuvos darbo birža, sudariusi 2018 m. įsidarbinimo galimybių barometrą Lietuvoje, nurodo, kad mažai galimybių įsidarbinti turi ekonomistai, grafikos ir multimedijos dizaineriai, interjero dizaineriai, jaunesnieji teisės ir giminiškų profesijų specialistai, politikos ir administravimo specialistai, sporto treneriai, vertėjai, kalbininkai, žurnalistai, verslo pasaulio vadybininkai, floristai, kirpėjai, kosmetikos ir giminiškų profesijų darbuotojai, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojai. Ar galite tai patvirtinti?

Kalbant apie paklausias ir nepaklausias specialybes, savo srities profesionalai randa darbą, kad ir kokios vyrautų tendencijos. Į mus šiuo metu dažniausiai įmonės kreipiasi prašydamos atrinkti įvairių lygių pardavimo darbuotojus (vadybininkus, projektų vadovus, komercijos vadovus ir pan.), administratorius(-es), vadovų asistentus(-es), buhalterius, finansininkus ir auditorius, vidurinės ir aukščiausios grandies vadovus, dažnai reikalingi įvairių lygių rinkodaros ir komunikacijos specialistai. Dar nuolat tenka ieškoti darbuotojų, turinčių inžinerinį, apskritai – techninio pobūdžio, išsilavinimą, ieškoma gamybos technologų, konstruktorių profesionalų. Kalbant apie nepaklausias specialybes, pirmiausia reikia kalbėti apie tendenciją – kad, automatizuojant darbo vietas, mažėja mechaninį, nekūrybišką darbą atliekančių žmonių, tarkim, tekstų surinkėjų ar vertėjų, poreikis.

Viena pažįstama, turinti lietuvių filologijos išsilavinimą, turėjusi didžiulės viešųjų ryšių didelėse įmonėse, taip pat redagavimo patirties darbo negalėjo susirasti 2-us metus. Kiek jai teko patirti per pokalbius viešųjų ryšių įmonėse ar kitose kompanijose, ieškančiose šio profilio darbuotojo, buvo tai, kad ji yra už pageidaujamo amžiaus darbuotojo ribos. Jai – 44-eri. Ar egzistuoja tam tikras amžiaus cenzas?

Tenka pripažinti, kad tam tikras amžiaus cenzas visgi egzistuoja. Ne paslaptis, kad šiame technologinių inovacijų bei pokyčių amžiuje kažkada darbo rinkoje aktyviai dalyvavę vyresnės kartos atstovai, netekę darbo, „staiga“ tampa darbdavių nematomi ir diplomatiškai tyliai ignoruojami. Dažniausiai pasitaikantis stereotipas – kad vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni, ne taip greitai įsisavina informaciją, „nedraugauja“ su technologijomis. Bet labai dažnai tai – netiesa, nes žmogus gali ir privalo mokytis visą gyvenimą. Apskritai vyresni žmonės dažnai būna motyvuotesni ir lojalesni nei naujoji karta. Todėl darbo ieškantiems vyresnio amžiaus žmonėms galėčiau patarti, kad jie pasistengtų darbdaviui labiau atskleisti savo motyvaciją ir smalsumą, parodyti stipriąsias puses, kurių neturi ir kuriomis negali pasigirti jauni specialistai dėl patirties stokos. Valstybė taip pat galėtų daugiau įsitraukti, skatinti dialogą tarp verslo ir vyresnių žmonių, norinčių dirbti ir kurti vertę, pavyzdžiui, organizuoti karjeros muges ar dirbtuves ne tik studentams, bet ir įsidarbinti ar persikvalifikuoti siekiantiems vyresnio amžiaus žmonėms.

Kita pažįstama filologė įsisavino HTML, persikvalifikavo ir dabar dirba programų testuotoja, bet šioje rinkoje dėl didelės darbuotojų pasiūlos jaučiamas darbdavių rezervuotas požiūris į užmokesčio didinimo galimybes. Ar tikrai programuotojų, testuotojų rinka dar nėra perpildyta?

Viskas labai priklauso nuo konkrečios įmonės, jos tarptautiškumo, politikos ir nuo paties darbuotojo sugebėjimų. Mano turimomis žiniomis, visų lygių IT specialistai – vis dar vieni paklausiausių darbuotojų. Kita vertus, IT darbo specifika leidžia dirbti per atstumą, anglų kalba jau yra tapusi bendrine, todėl darbuotojai (ypač pradedantieji) dėl atlygio konkuruoja su specialistais ne tik iš Lietuvos, bet iš viso pasaulio, pavyzdžiui, Indijos ar Baltarusijos. 

Daugelis šiuo metu diskutuoja apie tai, kad mokymo įstaigos baigimo dokumentas įsidarbinant nebesvarbus. Ar tai tiesa?

Ieškant darbuotojų į specifines pozicijas, pavyzdžiui, silpnų srovių inžinieriaus ar gamybos konstruktoriaus, vienas pagrindinių reikalavimų yra turėti aukštąjį inžinerinį, techninį išsilavinimą. Ieškant darbuotojų ne į tokias specifines pozicijas, aukštosios mokymo įstaigos baigimo diplomas dažnai nėra prioritetas, todėl galima sakyti, kad tikrai pastebima tokia tendencija. Darbdaviai kuo toliau, tuo labiau darbo pokalbio metu akcentuoja tam tikras savybes – imlumą naujovėms, lankstumą, kūrybišką iškylančių situacijų sprendimą. Darbdaviui įdomiau, ne ką baigei, o ką nuveiksi dirbdamas pas jį. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad kompetencijos yra trumpo galiojimo, dėl to universitete ar kolegijoje įgytos žinios blėsta daug greičiau, nei galima manyti. Akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad akmenys baigėsi – pokyčiai ir inovacijos skatina nuolat keistis ir šviežinti žinias. Jeigu visgi yra reikalaujama kažkokio konkretaus išsilavinimo, bet jūs jo neturite, tuomet galite pateikti savo konkrečių darbų pavyzdžių – jie kalbės garsiau nei diplomas.

Dabar daugelis jaunuolių mokslus baigia užsienyje, grįžta į Lietuvą ir ieško darbo – jau turintieji darbo patirties ir ne. Kaip darbdaviai vertina užsienyje įgytą studijų ir darbo patirtį. Ar tai turi kokių nors pranašumų?

Kaip ir kalbant apie aukštojo išsilavinimo diplomą, taip ir apie tarptautinę patirtį, galiu pasakyti, jog svarbiausia yra, ne kur baigti mokslai ir net ne kaip teisingai atsakinėjama į užduotus klausimus. Daug svarbiau – kaip mąstoma ir kiek linkstama mokytis. Tiesa, darbo patirtis užsienyje gali būti laikoma pranašumu kandidatuojant į tarptautines įmones, nes svetur padirbėję žmonės geriau supranta tarptautinės įmonės specifiką, tarkim, įvairių kultūrų žmonių skirtumus ar vertybes.

Ne iš vieno įsidarbinusiojo teko girdėti, kad darbdaviai labai palankiai vertino kandidato savanorystės patirtį. Ar tai tiesa?

Taip, iš tikrųjų palankiai vertiname kandidatų savanorystės patirtį, kadangi ji rodo žmogaus proaktyvumą, norą mokytis ir būti kažko didesnio dalimi, poreikį tobulėti ir augti. Jaunam žmogui savanoriška veikla padeda įgyti socialinės ir organizacinės kompetencijos. Dar itin svarbu pažymėti tai, kad paprastai savanoriais tampa vertybiškai brandūs žmonės – ir tai yra tam tikras indikatorius būsimam darbdaviui. Tad jeigu jau senokai ieškote darbo, tikrai rekomenduojame kažkur pasavanoriauti: taip ir naudingai praleisite laiką, ir susipažinsite su daugybe žmonių, ir tapsite patrauklesni potencialiems darbdaviams!

Patiko, ką užrašėme? Pasidalink!